Kas diktuoja lietuviškų suvenyrų madas?

Autorius: Savaite.lt In: Straipsniai On: Komentaras: 0 favorite Paspaudimai: 123

Koks yra tas tikrasis lietuviškas suvenyras? Šia tema ietys laužomos jau seniai, dar nuo tarpukario laikų. Vis dėlto kas pirmiausia pristato mūsų kraštą, primena jo savastį, etnografinius bei kitokius lobius?

Pasivaikščiojimas Pilies gatve

Bent kiek išrankesnis ir išmanantis lietuvių tautos paveldą žmogus, perėjęs suvenyrų prekiautojų ir užsienio svečių pamėgta sostinės Pilies gatve, lieka apakintas suvenyrų gausos, tačiau neretai lieka nieko neišsirinkęs.

Prieš kurį laiką buvusio sostinės mero žmona Agnė Zuokienė guodėsi, kad ieškodama originalaus suvenyro iš gintaro, kurį norėjo padovanoti italų diplomatui, perėjo kone visas gintaru prekiaujančias parduotuves Senamiestyje ir liko nusivylusi. Pasak jos, specializuotų lietuviško aukso dirbinių parduotuvių daug, bet pasirinkimas visur beveik vienodas.

Pati vieną pavakarę perėjusi Pilies gatve įsitikinau, kad daugiausia užsieniečiai perka iš tiesiog ant šaligatvio ar skverelyje įsikūrusių prekeivių, nes ten viskas pigiau. Pakalbinta prekeivė tikino, kad populiariausia gintaro prekė – 15–20 litų kainuojantys gintaro lašeliais puošti laimės medeliai, nebrangūs pakabučiai ar apyrankės, Lietuvos žemėlapio formos magnetukai. Pasak jos, kai kurie užsienio svečiai, ypač pietiečiai, bando derėtis, o tai pas mus nepriimta, nebent mugėse prieš jų pabaigą. Moteris per dieną uždirba apie 100 litų, kartais ir daugiau.

Geriau sekasi tiems, kurie parduoda praktiškus dalykus: medinius šaukštus, originalesnius lino, odos gaminius, raštuotas ir šiaip gražiai megztas pirštines, kojines, kepures.

Kaune suvenyrų ir dovanų vaizdelis mažai kuo skiriasi nuo sostinės.

Laisvės alėjoje įsikūrusioje dovanų ir suvenyrų parduotuvėje jau šešerius metus besidarbuojanti pardavėja Vyda džiaugiasi, kad pirkėjų netrūksta, visokiausių pigesnių ir brangesnių tautodailininkų dirbinių pasirinkimas nemažas. „Retas kuris čia užsukęs svečias ar kaunietis, ieškantis dovanos, išeina be nieko“, – sako moteris.

Ką labiausiai perka užsieniečiai? Pasirodo, jog atvykusieji iš Rusijos mėgsta suvenyrinius magnetukus, šaukštelius bei dekoratyvias ant sienos kabinamas lėkšteles su miesto vaizdais ar kita lietuviška simbolika. Vakariečiai labai domisi mūsų keramika: varpeliais, angeliukais, įdomesniais vienetiniais darbais, taip pat ir nedidelėmis medžio skulptūrėlėmis, perka lino gaminius. Jiems nėra svarbi vietinė simbolika, svečiai iš Europos kraštų ieško dailių, meniškų dovanų.
Kokius lietuviškus suvenyrus ponia Vyda pati vežtų į užsienį? „Visada vežu kažką įdomaus iš gintaro ir neapsirinku“, – kalba kaunietė.

Pasak jos, salone apsilankę vokiečiai, amerikiečiai pirmiausia ieško originalesnių gintaro papuošalų, nes žino jų vertę. Suvenyrų kūrėjai prisitaikė prie šiuolaikinių veiklių verslo žmonių poreikių ir gamina, pavyzdžiui, vizitinių kortelių laikiklius bei dėžutes, puoštas gintaru, stilizuotu Lietuvos žemėlapiu ir pan. „Jaunimas, ypač vaikinai, sentimentų etnografiniams daiktams dažniausiai nejunta, tad jiems tinka marškinėliai, kepuraitės su Lietuvą garsinančiais užrašais, „Žalgirio“ emblemomis“, – aiškina dovanų pardavėja.

Valgomi „suvenyrai“ – vertingesni

Apie lietuviškus suvenyrus, kuriuos ji paprastai veža į užsienį, pakalbinta etnomuzikologė Zita Kelmickaitė nusikvatojo: „Nemėgstu aš tų visokių magnetukų, raktų ir kitokių pakabučių – žmogus neturi kur jų dėti arba kam nors perdovanoja.“ Zita, kai keliauja į užsienį pas pažįstamus žmones, dažniausiai pas tautiečius, nori, kad jie minėtų ją geru žodžiu.

„Mano galva, pati geriausia dovana yra lietuviška juoda duona. Ja tikrai galime didžiuotis ir gardžiuotis, – kalba moteris. – Ir apskritai vežu tai, kas valgoma. Džiugina mūsų lietuviški „Rūtos“ fabriko saldainiai, kurių skonis ir kokybė yra pati aukščiausia. Jei tik įleidžia į tą šalį, į kurią važiuoju, tempiu „Džiugo“ sūrį ir pažįstamų sūrininkų suspaustus varškės sūrius. Tai gal ir trumpalaikė, suvalgoma, bet tikrai gera dovana. Duodi žmogui iš širdies, o ne pakiši kokį, atsiprašau, „pimpirduką“, kurio neturi kur dėti.“

Pašnekovė prisipažino, jog neveža ir gintaro dirbinių, nes nežino, ar žmogui papuošalas tiks ir patiks. Ir dar Zita pridūrė, kad mūsų, lietuvių, pasididžiavimas yra medus, kurį bitininkai pastaruoju metu išpilsto į gražius indus, supakuoja į dailias dėžutes. Ji prisiminė vieną atvejį, kai į Kanadą lėktuvu, kuriuo vyko pas Toronto lietuvius, skraidino visą rėmą su medaus koriu. „Muitininkai, žinoma, prikibo ir paklausė, ką aš čia vežu. Pasakiau, kad dekoraciją spektakliui. Patikėjo“, – šypsojosi laidų vedėja.

Grįždama iš užsienio, Zita taip pat nesiveža kažkokių pigių suvenyrų. Jai svarbu parsivežti aplankytos šalies kvapo ir skonio dalelę, tai yra: arbatos, prieskonių, sūrio, kokį butelaitį gero vyno.

Labai panašiai apie lietuviškas dovanėles užsieniečiams kalba ir tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ iniciatorė Vida Ramaškienė. „Kai vykstame į Kanų ar kitus kino festivalius, ieškodami gerų filmų ir pristatinėdami mūsų režisierių kiną, būtinai vežame šakočių, šokoladinių saldainių, ant kurių dėžučių Lietuvos vaizdai, taip pat nepamirštame ir žolelių trauktinės „Trejos devynerios“.

O žinomas verslininkas ir fotografas, pristatančios mūsų šalį knygos „Neregėta Lietuva“ autorius Marius Jovaiša taip pat nusivylęs paprasčiausių lietuviškų suvenyrų rinka. Jis dažniausiai ieško savo bičiuliams užsienyje gražiausias mūsų krašto vietas primenančių magnetukų bei lėkštučių su mūsų šalies vaizdais, bet jam tie suvenyrai pasirodė neestetiški ir net nekokybiški. Tad jis dažniausiai į užsienį vežasi savo knygų, nors jos ir sunkios, bet tai jau svari dovana.
Užsienio reikalų ministerijos vadovai ir kiti atsakingi darbuotojai turi daugybę mūsų šalį pristatančių suvenyrų. Tai sidabru ar žalvariu papuoštos gintaro segės, sąsagos, staliniai laikrodžiai, kaleidoskopai su gintarėliais, taip pat lino staltiesės, servetėlės, užrašų knygutės odiniais viršeliais, keraminiai paveikslai bei lėkštelės, drožinėtos verpstės, Lietuvos monetų kalyklos monetų rinkiniai, įrėminti lietuviški pašto ženklai. Taip pat populiarios ir tautinės juostos, kurios užrišamos garbingiems svečiams ar jubiliatams, svečiams labai tinkamas suvenyras – nedidelis austas knygų skirtukas.

Garsina gintaras, juostos ir medis

Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas, paklaustas, kokie trys su mūsų tautos tradicijomis susiję išskirtiniai dirbiniai pristato mūsų kraštą, nedvejodamas paminėjo gintarą, tautines juostas ir medžio skulptūras. „Gintaras – neabejotinai atstovauja mūsų tautos kultūriniam ir komerciniam įvaizdžiui. Antrąją vietą skirčiau tautinei juostai su lietuviška simbolika, ornamentais, savu koloritu, ritmika, nes tai yra dalelė tautinio kostiumo. Trečias unikalus dalykas – kamerinė suvenyrinė medžio skulptūra, turinti savo charakterį, savo įvaizdį.“

Pasak J. Rudzinsko, mūsų tautodailininkų darbai iš tiesų pristato Lietuvą ir yra verti pagarbos, tačiau pirkėjai mugėse dažnai ieško to, kas pigiau. Tad pigus kičas – standartiniai varpeliai, nameliai, kačiukai ir šuniukai, visokie rytietiški laimę nešantys simboliai neretai nukonkuruoja tai, kas vertinga, reikalauja kruopštaus rankų darbo ir turi išliekamąją vertę. „Mano nuomone, atvykusiems į mūsų kraštą svečiams gidai turi išsamiau paaiškinti, kodėl mūsų kraštui būdingas toks, o ne kitoks suvenyras, meno dirbinys, simbolis, gintaro lašas. Ypač svarbu aiškinti apie gintarą, gilias jo tradicijas, pabrėžiant, kad gintaro tradicijos siekia neolitą, bronzos amžių, kad iš jo buvo daromi amuletai, moterims skirtos miniatiūrinės verpstės, kurių randama kapavietėse, kad jis buvo labai svarbus būtent baltų tautoms. Tiesa, Lotynų Amerikos šalyse taip pat yra gintaro, tačiau jis istoriografijoje pateikiamas visai kitaip.“

Naujos idėjos

Dizaineriui Edvardui Kavarskui kilo idėja sukurti nedidelius suvenyrinius lankstinukus, kuriuose sujungiama teminė vizuali, apčiuopiama ir vertinga informacija apie Lietuvos auksą – gintarą, baltų mitologijos deivę Žemyną ir kt. Visa linija tokių daugiau užsieniečiams skirtų suvenyrų vadinasi „From LT“.

Šia linija, kurią dizaineris kūrė bendradarbiaudamas su Lietuvos institutu, siekiama priminti svarbius mūsų krašto gamtos ir paveldo dalykus: gintarą, legendas, tradicijas, tautinius raštus. Štai, pavyzdžiui, užsieniečiui, kuris ne kažin ką išmano apie gintarą, pravartu įsigyti tokį lankstinuką, kur yra ne tik trumpai aprašyta gintaro atsiradimo istorija bei priminta graži legenda apie Jūratę ir Kastytį, bet ir įdėtas mėgintuvėlis su tikro, o ne dirbtinio gintaro gabalėliu. Pats dizaineris šį savo sumanymą vadina „trys viename“. Kitame atviruke pristatoma senovės lietuvių deivė Žemyna, čia taip pat rasime mėgintuvėlį su žiupsneliu lietuviškos žemės. Panašiai pristatomas ir Kernavės kultūrinis rezervatas bei Kuršių nerija...

Išradingi jaunieji kūrėjai

Šiek tiek naujoviško lietuviško suvenyro vandenis išjudino liepos mėnesį vykusi jubiliejinė Dainų šventė, nes jos išvakarėse Lietuvos liaudies kultūros centro iniciatyva buvo paskelbtas konkursas „Tautinis suvenyras“. Baigiamajame konkurso renginyje vyko gyva diskusija, kurios tikslas buvo naujai pažvelgti į suvenyrų tradiciją, ieškoti juose funkcionalumo, siekti, kad suvenyrai taptų ne vien mielu ir gražiu prisiminimu apie protėvių tradicijas, bet ir juos būtų lengva pritaikyti kasdieniame gyvenime. Toks jau tas XXI amžius, kad žmonės iš visko siekia turėti naudos.

Vertintojai buvo suburti iš kelių valstybės įvaizdžiu besirūpinančių organizacijų: Aplinkos ministerijos, Turizmo departamento, Lietuvos žaislų ir suvenyrų asociacijos, Viešbučių ir restoranų asociacijos, Vilniaus dailės akademijos ir kt. Šį sykį, regis, rimtai susirūpinta naujomis idėjomis, kaip sukurti šiuolaikiškus ir praktinę naudą turinčius suvenyrus. Tad į tą idėjų mūšį buvo nutarta įtraukti Dailės akademijos Dizaino katedros studentų, kuriuos su lietuvių liaudies papročiais, taikomaisiais amatais, etninio kostiumo specifika, tautosaka, lietuvio namais, kulinariniu paveldu supažindino autoritetingi šių sričių žinovai.

Sulaukta devyniolikos studentų pasiūlymų, iš kurių turinčiu geriausią komercinę idėją pripažintas Dominyko Budino kvėpiklis „Gervė“ – medinis automobilio pakabukas, impregnuotas natūraliais kvapais. Taip pat originaliu suvenyru pripažintas Justinos Zdanavičiūtės lauknešėlis „Ralio“, o tautiškumą labiausiai atspindinčiu suvenyru komisija išrinko praktišką verpstės formos aksesuarą – ausinukams skirtą laikiklį, neleidžiantį susipainioti laidams.

Kas diktuoja lietuviškų suvenyrų madas?


Kartais lietuviškas gintaras pateikiamas avngardiškai.

Kičo jūroje

„Suvenyrų kasmet gausėja, randasi jų įvairesnių, tačiau nepasakyčiau, kad vertingesnių. Vis dėlto tie naujieji suvenyrai dažniausiai būna vienadieniai, – komentuoja situaciją Vilniaus edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka. – Taip yra todėl, kad dauguma suvenyrų nepraktiški. Vertesnis yra tas daiktas ar dovana, kuri turi praktinę naudą arba yra labai savita ir meniškai vertinga.“

Profesorius teigia, kad norint įsigyti tikro amatininko darbą derėtų pasukti iš populiariosios Pilies gatvės ar Rotušės aikštės, kur nuo kičo ir įvairių niekučių su Lietuvos simbolika ant bokalų ar magnetukų lūžta prekystaliai bei lentynos, ir nukakti į Subačiaus ar Užupio rajonuose įsikūrusias mūsų auksarankių meistrų dirbtuves. Iš jų rankų galima įsigyti tikrai unikalių daiktų, kurie papuoš jūsų ar draugų namus ir bus funkcionalūs. Turistai, jeigu juos palydėtų gidai, galėtų pamatyti, kaip gimsta tie unikalūs dirbiniai, pratęsiantys mūsų tautines tradicijas.

„Gaila, kad mes neturime amatininkų miestelio, panašaus kaip Prahoje, Auksinėje gatvelėje, kur yra įvairių dirbtuvėlių, kurios pristato senąją kultūrą, yra vienoje vietoje ir gali pasirinkti unikalių gaminių“, – kalba L. Klimka. Jis apgailestauja, kad tokiose judriose vietose kaip geležinkelio stotyje ar oro uoste esančiuose suvenyrų kioskuose ar parduotuvėlėse taip pat nieko vertingo, išskyrus niekučius, negali rasti.

„Deja, mūsų suvenyrų gamintojai ne ieško originalių sprendimų, o kartoja tai, kas daugybę kartų matyta ir praktikuojama bet kurioje kitoje šalyje. O derėtų palaikyti glaudesnį ryšį su menininkais, dizaineriais, kurie turi idėjų originaliai atspindėti mūsų kraštą“, – tikina pašnekovas. Pasak profesoriaus, suvenyrams gaminti ir jais prekiauti visiškai menkai išnaudojamos žymios Lietuvos vietos. Neseniai jis buvo nuvykęs į Nidą, kur kopose stovi jo iniciatyva pastatytas unikalus saulės laikrodis. Tūkstančiai žmonių ateina ar atvažiuoja kasdien jo pasižiūrėti, tačiau jokio suvenyro, kad ir nešiojamo miniatiūrinio saulės laikrodžio, niekas nesumanė sukurti.

Kas diktuoja lietuviškų suvenyrų madas?

Pilies gatvėje galima nusipirkti ir "matrioškų".

Suvenyrai – kultūros problema

„Apie suvenyrus kaip kultūros problemą reikėjo pradėti kalbėti ir ieškoti išeičių gerokai anksčiau, bet, matyt, būta aktualesnių uždavinių. Pastaruoju metu jau susidomėta ir susirūpinta šalies tapatybės simboliais, įgyvendinamas Tautinio paveldo produktų įstatymas, kuris nėra tobulas“, – įsitikinęs Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras Vytautas Tumėnas. Anot jo, tam tikrą veiklą šioje srityje mėgina skatinti institucijos, besirūpinančios šalies įvaizdžio klausimais.

„Tačiau man atrodo, kad ši sritis merdės tol, kol autoritetingos valdžios institucijos nesiims konstruktyviai mąstyti apie visuomenę konsoliduojančius, šalį ir jos vietoves, vertybes reprezentuojančius idealus ir simbolius. Be abejo, ir pati visuomenė turi imtis iniciatyvos, tačiau, žinant lietuvių uždarą būdą ir atsiribojimą, sunku tikėtis, kad mažų bendruomenių pavyzdžiai turėtų lemiamos įtakos suvenyrui atgimti šalies mastu.“

Parengta pagal žurnalą "Savaitė"

Žymos: suvenyrai

Komentarai

Jūsų komentaras

Sekmadienis Pirmadienis Antradienis Trečiadienis Ketvirtadienis Penktadienis Šeštadienis January February March April May June July August September October November December